1. |
žiema kvepia laužais
03:22
|
|||
2. |
parūkom, važiuojam
04:23
|
|||
|
parūkom, važiuojam iš čia
artėjant kitam dešimtmečiui,
pripūskim tuščiavidurius debesų kaulus,
mašinai dengiantis rūgštimi,
siūbuojant betono vilkeliuose
mūsų jau niekas negali pavyti
aš litografija, kurią
atsiverti, užsirašai,
kad Sietlas,
ir kad '89-ieji praėjo ne veltui,
tada taip pat buvo Gyvatės metai,
įsidedi į kišenę,
tai labai asmeniška
kaip ir dvišakas liežuvis
parūkom, važiuojam iš čia,
nes laikas – reliatyvus dydis,
kompostuojantis dydis,
visa įtraukiantis dydis,
nes mes išgulėjome debesis,
išgulėjom anuos laikus,
išgulėjom baltas
paauglystės hortenzijas
todėl dabar tik važiuoti,
kaip sakė Kafka,
važiuoti, važiuoti,
važiuoti, nesvarbu kur,
svarbiausia – kuo toliau iš čia,
kad ir ratais
(Greta Ambrazaitė, Trapūs daiktai, 2018)
|
||||
3. |
nėra sunku kažką palikti
02:46
|
|||
|
nėra sunku kažką palikti - -
ypač tavo sumedėjusias lūpas,
ypač mano lūpų gaisrą,
mūsų anglėjantį nuotolį
kuris vis tiek išduos
tavo buvimo vietą
kol dūmai nespėjo nudžiūti - -
už miško užsitrenkusių durų,
ryškiai tave matysiu
iš apleisto gaisrinės bokšto
(Ernestas Noreika, Andalūzijos šuo, 2016)
|
||||
4. |
kraujo pelytė
03:49
|
|||
|
žiūrėk, medžiai kyla į viršų,
prabėga maža kraujo pelytė,
prieš pradėdama kalbėti užsimerkiu,
taip norisi būti arčiau
kaip didu, kas mus sieja,
kaip smulku, kas mus skiria,
neįkalink manęs kalbose,
už jų – geležinis lūpų raudonis
žiūrėk, medžiai pinas į dangų,
delnan atsitrenkia lapo segtukas,
prabėga maža kraujo pelytė,
norėdama būti arčiau
neįkalink manęs kalbose,
nežinau, kas man davė daugiau:
į dangų kylantys medžiai
ar kraujas prieš rytinę arbatą
kaip smulku, kas mus skiria,
tik keletas aukštų –
tu ant stogo, o aš vonioje,
pasislėpusi kraujo pelytė
žiūrėk, medžiai lipa ir lipa,
kaip didu, kas mus sieja,
geležinis lūpų raudonis,
vienas liftas visoms
skausmo provėžoms
(Greta Ambrazaitė, Trapūs daiktai, 2018)
|
||||
5. |
100 mililitrų gyvybės
02:03
|
|||
|
eik ir užmušk savo kaimyną
šunį jo atiduoki į prieglaudą,
kur raukšlėjas jaunieji ir rausia
mirties karalijas odos paviršiuose.
jie ieškos ten kaulų užkastų
kraujagyslėsE, mėsgaliuosE, prisiminimų kloduosE
ir viskas baigsis ties E.
o tu būsi vienas iš primatų,
vienas iš tų, kurie laiko ir vienas iš tų,
kurių galvomis lipa
Dievas tėvas, Dievas sūnus, Dievas šventoji dvasia,
Dievas, Dievas, Dievas, Dievas, Dievas
eik ir užmušk savo kaimyną
šimtu mililitrų gyvybės
(Mantas Balakauskas, Roma, 2016)
|
||||
6. |
vandens kolonėlė
04:34
|
|||
|
tavo aplinkkeliuos būsiu maža
vandens kolonėlė,
kurią užkliudysi vairuodamas
savo mechaninį kūną,
siela veiks be baterijų,
pasaulis vėl sunksis į trauklapius,
kris mano dugnas,
bet stovėsiu tvirtai įsikibus į žolę.
vandens kunkulas kruvinas
ritmiškai muš pro sienelę
ir mes, atsitrenkę
į vėžio atogrąžą,
trumpam pakeisim kryptis
geležinėm rankutėm mojuodami
(Greta Ambrazaitė, Trapūs daiktai, 2018)
|
||||
7. |
sutemos
03:01
|
|||
8. |
vamzdis Neries krūtinėje
04:17
|
|||
|
vamzdis Neries krūtinėje,
mano galvoje tūnantis neskoningas ėjimas
iš proto, iš namų į namus,
per tavo molines kojas,
šitą absoliutinį meną verčiantis gūžtis,
ėjimas tolyn nuo savęs –
murzino pasakų herojaus,
ieškančio,
ką čia išgelbėt,
ką čia sudirbt savo rūpesčiu,
sąmoningu bilsnojimu
į užkniedytą pasąmonės dangtį
dvišakiu kirvio ašmeniu,
negalėjimu pasakyt,
kad jau viskas, viskas yra ne tau,
esi tik įžaidžiantis tuštumas,
apsišlovinęs diletantas,
todėl labai prastas žaidėjas,
kartais užmirštantis artimą savo,
o juos, sako, reikia mylėt,
mylėt kaip save patį,
nors išeina kaip visad:
pokalbių rūgštys, dialogų tulžis
dvylikos žingsnių programoje.
(Mantas Balakauskas, Roma, 2016)
|
||||
9. |
atsisveikinimas
05:04
|
|||
10. |
dulkės
04:20
|
|||
11. |
įkvėpt
04:21
|
|||
12. |
pareidolijos
06:09
|
|||
|
kažin, ar jie tikrai stebi,
ar jie tikrai taip galėtų,
stebi mane rašančią,
stebi mane šokančią,
stebi mane rimstančią,
akys, visur tik akys,
akys mediniam stalviršy –
ten jas pirmąsyk pastebėjau,
akys žemėje ir akys virš jos,
akys žaidimų aikštelėse,
akys ant grindų linoleumo,
akys ant knygų viršelių,
akys, ratu susėdus prie stalo,
jie stebi mane, kai esu silpna,
kai pralošus meldžiuosi,
ir jie stebėjo tave,
kai pardavei savo dienoraštį,
ir jie matė mudu besiklaupiančius
Notre-Dame gėlynuose,
matė, kaip mums pagaliau atsiveria
visi Marijos veidai,
tad galbūt šį kartą
manęs nesuprasi,
aš tik norėjau pasakyti,
kad tai vaizduotė,
kad tai keliai,
kad tai žydinčios srovės,
kad tai nesibaigiančios vasaros griausmas,
kad tai daina, kuri užgroja tinkamiausiu momentu,
kad tai stebėjimo kameros,
kuriomis mus be perstojo transliuoja
(Greta Ambrazaitė, Trapūs daiktai, 2018)
|
||||
13. |
/ volkswagen passat
04:25
|
|||
|
parūkom, važiuojam iš čia
artėjant kitam dešimtmečiui,
pripūskim tuščiavidurius debesų kaulus,
mašinai dengiantis rūgštimi,
siūbuojant betono vilkeliuose
mūsų jau niekas negali pavyti
aš litografija, kurią
atsiverti, užsirašai,
kad Sietlas,
ir kad '89-ieji praėjo ne veltui,
tada taip pat buvo Gyvatės metai,
įsidedi į kišenę,
tai labai asmeniška
kaip ir dvišakas liežuvis
parūkom, važiuojam iš čia,
nes laikas – reliatyvus dydis,
kompostuojantis dydis,
visa įtraukiantis dydis,
nes mes išgulėjome debesis,
išgulėjom anuos laikus,
išgulėjom baltas
paauglystės hortenzijas
todėl dabar tik važiuoti,
kaip sakė Kafka,
važiuoti, važiuoti,
važiuoti, nesvarbu kur,
svarbiausia – kuo toliau iš čia,
kad ir ratais
(Greta Ambrazaitė, Trapūs daiktai, 2018)
|
||||
If you like kog leval, you may also like:
French poet Messyl offers work in the tradition of the Beat Generation over atmospheric experimental rock from Wolf City.
go to album
Amselysen pulls at the edges of pop and club music, taffy-like, to create these sugary, warped, fascinating experimental confections.
go to album
The second album from Hourlope is an experimental record topped with spoken word passages that conjure disctint worlds.
go to album
John Cravache and I:Cube present a "phantom radio station" inspired by the weirdest corners of the techno scene; easy listening gone alien.
go to album
Longer Form Cat Calls
by jobfit
The latest EP from jobfit explores the intersection of electronic music and spoken word, setting vivid writing over crackling beats.
go to album
Moody and weird experimental pop from Melbourne follows the intuitive logic of the surrealist game from which the group takes their name.
go to album
This release merges spoken word and electronica and features playful, jungle-tinged rhythms.
go to album
